Apie ašarą, žvejus, blondinę Posted on 25 rugsėjo, 2013 By admin Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara. "Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis." – parašė pirmūnė Marytė. "Ašara – tai sielos lašas." – parašė klasės poetė Diana. "Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams." – parašė Petriukas. Sėdi žvejys ant ledo, vienoje rankoje meškerė, kitoje plyta. Eina mergina pro šalį ir visa tai pastebi. – Klausyk, kam tau ta plyta? – Duosi – pasakysiu. – Baik tu, juk tai nesąmonė. – Na, kaip nori… Parūpo merginai sužinoti ir sutiko. Po reikalo ir vėl paklausė: – Tai kam tą plytą rankoje laikei? – Šiandien ant meškerės niekas nekimba, o ant plytos – tu jau trečia! Pasiskolino blondinė iš savo draugo naujutėlę mašiną, bet jis ją, išvažiuojančią į grožio saloną, perspėjo: – Sudaužysi mašiną – užmušiu. Blondinė išvažiuoja ir ant sankryžos susiduria su kitu automobiliu. Išlipa ir mato – visas priekis sumaitotas. Pradeda verkti. Pro šalį važiuoja vyriškis ir klausia: – Na, ko verki, gražuole? – Ką, nematai? Mašiną draugo sudaužiau. Dabar jis mane užmuš. – Nu neverk, papūsk pro duslintuvą, pamatysi – išsities. Blondinė apsidžiaugė – pučia, pučia… Pro šalį važiuoja kita blondinė ir klausia: – Klausyk, durne, ką čia darai? – Nu ką, nematai, mašiną sumušiau, tai dabar pučiu pro duslių, kad atsitiesintų. Ta nusijuokė ir sako: – Durnele tu, tai nors langus užsidarytum! Atėjo žmogus prie upės žuvies pagaudyti. Bet nekimba. O šalia diedui kimba. Žiūri, kad diedas ant slieko gaudo. Kitą dieną žmogus atsinešė sliekų. Vėl nekimba. Žiūri – diedas ant duonos gaudo. – Klausyk, pasakyk, kaip tu nustatai, ant ko reikia gaudyti. – Ateinu ryte, įbrendu iki juosmens į upę, atsistoju prieš srovę. Jei nuo sroves pimpalas pasisuka į kairę, tai reikia gaudyti ant duonos, o jei pasisuka į dešinę – tada ant slieko. – O jei tiesiai stovi? – Oi, sūneli, jei tiesiai stovėtų, tai aš čia nesėdėčiau.
