Apie ašarą, žvejus, blondinę

Mokytoja vaikams liepė parašyti, kas yra ašara.
"Ašara – tai ašarų liaukos išskiriamas skystis." – parašė pirmūnė Marytė.
"Ašara – tai sielos lašas." – parašė klasės poetė Diana.
"Ašara yra vienas butelis degtinės trims statybininkams." – parašė Petriukas.

 


Sėdi žvejys ant ledo, vienoje rankoje meškerė, kitoje plyta. Eina mergina pro šalį ir visa tai pastebi.
– Klausyk, kam tau ta plyta?
– Duosi – pasakysiu.
– Baik tu, juk tai nesąmonė.
– Na, kaip nori…
Parūpo merginai sužinoti ir sutiko. Po reikalo ir vėl paklausė:
– Tai kam tą plytą rankoje laikei?
– Šiandien ant meškerės niekas nekimba, o ant plytos – tu jau trečia!

 


 

Pasiskolino blondinė iš savo draugo naujutėlę mašiną, bet jis ją, išvažiuojančią į grožio saloną, perspėjo:
– Sudaužysi mašiną – užmušiu.
Blondinė išvažiuoja ir ant sankryžos susiduria su kitu automobiliu. Išlipa ir mato – visas priekis sumaitotas. Pradeda verkti. Pro šalį važiuoja vyriškis ir klausia:
– Na, ko verki, gražuole?
– Ką, nematai? Mašiną draugo sudaužiau. Dabar jis mane užmuš.
– Nu neverk, papūsk pro duslintuvą, pamatysi – išsities.
Blondinė apsidžiaugė – pučia, pučia… Pro šalį važiuoja kita blondinė ir klausia:
– Klausyk, durne, ką čia darai?
– Nu ką, nematai, mašiną sumušiau, tai dabar pučiu pro duslių, kad atsitiesintų.
Ta nusijuokė ir sako:
– Durnele tu, tai nors langus užsidarytum!

 


 

Atėjo žmogus prie upės žuvies pagaudyti. Bet nekimba. O šalia diedui kimba. Žiūri, kad diedas ant slieko gaudo. Kitą dieną žmogus atsinešė sliekų. Vėl nekimba. Žiūri – diedas ant duonos gaudo.
– Klausyk, pasakyk, kaip tu nustatai, ant ko reikia gaudyti.
– Ateinu ryte, įbrendu iki juosmens į upę, atsistoju prieš srovę. Jei nuo sroves pimpalas pasisuka į kairę, tai reikia gaudyti ant duonos, o jei pasisuka į dešinę – tada ant slieko.
– O jei tiesiai stovi?
– Oi, sūneli, jei tiesiai stovėtų, tai aš čia nesėdėčiau.