Apie pokštininką, Petriuką, apkabinimą

Lipa du vyrai į labai labai aukštą kalną žiemą.
Vienas murma:
– Pa…pa…pa…
– Pasakysi kai užlipsim.
Užlipus sako:
– Na, tai ką norėjai pasakyti?
– Pa…pa…palikome palapinę apačioje.
– Na, tai lipam atgal pasiimti jos.
Kalno viduryje:
– Pa…pa…pa…
– Pasakysi kai nulipsim.
Nulipus vėl klausia:
– Na, sakyk ką norėjai pasakyti.
– Pa…pa…pajuokavau.

 


 

Petriukas grįžta iš mokyklos namo ir sako:

– Tėti! Šiandien mano klasiokas pavadino mane gėjumi!
Tėtis:
– Tuomet primušk jį!
Petriukas:
– Bet tėti… Jis juk toks mielas…

 


 

– Mamyte, o tu turėjai svajonę?
– Turėjau!
– O dabar?
– O dabar ji sėdi šalia ir klausinėja!

 


 

Vaikinas klausia merginos:
– Ar galiu tave apkabinti?
Mergina:
– Ne!
Vaikinas:
– Ar tu girdėjai, ką aš sakiau?
Mergina:
– Taip!
Vaikinas:
– Ir ką aš sakiau?
Mergina:
– Ar galiu tave apkabinti!
Vaikinas:
– Žinoma, kad gali!