Apie tuliką, Afriką ir kiti

Ateina bičiukas į tūliką. Nusimauna kelnes, pritupia… Staiga girdi:
– Labas!
Bičiukas:
– Nu labas!
– Kaip sekasi?
– Gerai viskas.
– Ką darai?
– Šiku!
Paskui girdi:
– Tu man atleisk, aš tau perskambinsiu, nes kažkoks durnelis iš kitos kabinos į mano klausimus atsakinėja.

Ateina bičiukas į tūliką. Nusimauna kelnes, pritupia… Staiga girdi:
– Labas!
Bičiukas:
– Nu labas!
– Kaip sekasi?
– Gerai viskas.
– Ką darai?
– Šiku!
Paskui girdi:
– Tu man atleisk, aš tau perskambinsiu, nes kažkoks durnelis iš kitos kabinos į mano klausimus atsakinėja.

 


 

Anglija. Pradinė mokykla. Geografijos pamoka. Mokytoja klausinėja:
– Na, vaikučiai, ar galėtumėte pasakyti, kur yra Afrika?
Ranką pakelia Džonas:
– Manau, kad kažkur Londone…
Mokytoja nesupranta. Džonas paaiškina:
– Na, mano tėčio bendradarbis yra afrikietis. Tai jis į darbą dviračiu atvažiuoja.

 


 

Atėjo žmogus prie upės žuvies pagaudyti. Bet nekimba. O šalia diedui kimba. Žiūri, kad diedas ant slieko gaudo. Kitą dieną žmogus atsinešė sliekų. Vėl nekimba. Žiūri – diedas ant duonos gaudo.
– Klausyk, pasakyk, kaip tu nustatai, ant ko reikia gaudyti.
– Ateinu ryte, įbrendu iki juosmens į upę, atsistoju prieš srovę. Jei nuo sroves pimpalas pasisuka į kairę, tai reikia gaudyti ant duonos, o jei pasisuka į dešinę – tada ant slieko.
– O jei tiesiai stovi?
– Oi, sūneli, jei tiesiai stovėtų, tai aš čia nesėdėčiau.

 


 

Petriukas klausia savo tėvo:
– Tėvėli, kodėl mes taip vėlai atėjome į parduotuvę?
Tėvas:
– Tu tik pjauk grotas greičiau, durniau!